Kai Jamaiką pasiekė uraganas Melissa, daug kas tikėjosi, kad šalis tam bus pasiruošusi geriau nei bet kada anksčiau. Kelias dienas prieš audrą vyriausybė skelbė perspėjimus, atidarė prieglaudas, perspėjo gyventojus nekviestai nerizikuoti, o gelbėjimo tarnybos dirbo lyg ant adatų. Tačiau kai Melissa staiga sustiprėjo iki galingiausios penktos kategorijos, paaiškėjo, kad net ir geriausi norai bei pastangos nesugebėjo atlaikyti tokio masto stichijos.
Pirmieji vėjo gūsiai atrodė tarsi bet kuris kitas tropinis ciklonas, bet vos per kelias valandas situacija tapo dramatiška. Lietus pylė taip intensyviai, kad keliai virto upėmis, o tamsūs debesys slėgė miestus lyg žemai nuleistos lubos. Vakarų Jamaikoje ypač smarkiai nukentėjo pakrantės miestai – Black River gyventojai pasakojo, kad jūros banga užliejo krantinę ir be didelių pastangų pralaužė apsauginę sieną, kuri dar visai neseniai buvo pristatoma kaip moderni gynyba nuo potvynių. Žmonės matė, kaip vanduo per kelias minutes užliejo gatves ir kiemus, o namų duris teko laikyti pečiais, kad vanduo neįsiveržtų į vidų.
Dar viena opi problema buvo elektros tiekimas. Jamaikos tinklas jau anksčiau buvo pažeistas kitų uraganų, todėl vos tik Melissa smogė stipresniu vėju, daug rajonų paskendo visiškoje tamsoje. Gyventojai sakė, kad naktį girdėjo tik vėjo staugimą ir dundantį lietų, o kai audra pagaliau nuslūgo, pasirodė, kad elektros stulpai gulėjo lyg degtukai, išlaužyti iš savo vietų.
Nors buvo paruošta daug prieglaudų, nemaža dalis žmonių nusprendė likti namuose. Vieni sakė neturėję transporto, kiti nenorėjo palikti savo gyvūnų ar turto, o kai kurie tiesiog tikėjosi, kad uraganas galiausiai pasuks į jūrą. Deja, taip nenutiko. Ypač atokiose vietovėse žmonės buvo atkirsti net savaitę, o kelių užtvaros iš nuvirtusių medžių ir nuolaužų neleido gelbėjimo komandoms greitai pasiekti nukentėjusiųjų.
Žala, kurią paliko Melissa, yra milžiniška. Ekspertai jau dabar vertina, kad ekonominiai nuostoliai gali sudaryti trečdalį visos Jamaikos ekonomikos, o kai kurie regionai dar ilgai jaus pasekmes. Labiausiai nukentėjo žemės ūkis – ūkininkai neteko derliaus akimirksniu, nes ūkius nuplovė lietūs ir potvyniai. Tai ypač skaudžiai atsilieps vietos bendruomenėms, kurios priklausė nuo kasdienės žemdirbystės.
Tačiau skaudžiausia yra tai, kad Jamaika iš tiesų stengėsi pasiruošti. Problema ta, kad klimato kaita keičia šių stichijų pobūdį greičiau, nei šalys spėja prisitaikyti. Melissa buvo stipresnė nei bet kas tikėjosi – jos lietus ir vėjas buvo stiprinami šiltesnio vandenyno, o tai reiškė, kad net tikslūs modeliai negalėjo tiksliai prognozuoti, kiek žalos ji padarys. Tai ne pirmas tokio masto uraganas Jamaikai, bet jo intensyvumas atskleidė naują realybę: net šalys, kurios ruošiasi, dabar ruošiasi praeities audroms, o ne ateities.
Šiandien, kai gyventojai pamažu grįžta į savo namus, o valdžia skaičiuoja nuostolius, vis garsiau kalbama apie būtinybę keisti požiūrį į pasirengimą. Reikės stipresnių pastatų, modernesnių tinklų, geriau suplanuoto urbanistinio išdėstymo ir, svarbiausia, didesnio tarptautinio finansavimo. Jamaika dažnai minima kaip pavyzdinė šalis, investuojanti į gamtinius barjerus – mangroves ir pakrančių ekosistemas, bet net ir tai šįkart nebuvo pakankama.
Uraganas Melissa, nors ir truko trumpai, paliko pėdsaką, kurio Jamaika nepamirš. Tai audra, kuri priminė, kad klimato krizė nebėra ateities problema – ji vyksta dabar. Ir ji reikalauja ne tik pasirengimo, bet ir naujo, drąsesnio požiūrio į tai, kaip šalys saugo savo žmones.
