Šiais laikais, kai vartotojiškumo kultūra skatina nuolat pirkti nauja ir išmesti sena, Vainora Blaškevičiūtė pasirinko priešingą kryptį. Jos įkurtas projektas „Senas Stalas“ tapo ne tik baldų atnaujinimo dirbtuvėmis, bet ir simboliu to, kaip kinta lietuvių požiūris į savo namus. Tai, kas prasidėjo nuo paprasto pomėgio perdažyti spintelę, šiandien yra sėkmingas verslas, gelbėjantis dešimtis virtuvių nuo sąvartyno ir įrodantis, kad estetika bei tvarumas gali žengti koja kojon.
Nuo kaimo vartų iki kūrybinio verslo
Dažnai didžiausi gyvenimo pokyčiai prasideda ne nuo grandiozinių planų, o nuo paprasto smalsumo. Vainora atvirauja, kad baldų atnaujinimas jos gyvenime atsirado be išankstinio verslo plano.
„Baldų atnaujinimas tikrai nebuvo sąmoningas karjeros pasirinkimas — viskas prasidėjo labai natūraliai, kaip hobis,“ – pasakoja V. Blaškevičiūtė. Pradžia buvo kukli: moteris tvarkė baldus sau, mėgavosi procesu ir dalijosi rezultatais socialiniuose tinkluose. „Dalindavausi nuotraukomis, nes nuoširdžiai didžiavausi pokyčiais — net paprastas rudos spintelės perdažymas baltai man atrodė didelis pasiekimas,“ – prisimena ji. Būtent žmonių reakcijos ir augantys prašymai „išgelbėti“ jų baldus pamažu hobį pavertė pagrindine veikla.
Nors pirmieji „restauravimo“ bandymai siekia kaimo sodybą ir kasmetinį vartų dažymą, tikrasis lūžis įvyko prisilietus prie interjero objektų.
„Vienas pirmųjų tikrų projektų buvo senos sekcijos viršutinė dalis. Aš ją nusiėmiau, pritaisiau ratukus, pakeičiau rankenėles, perdažiau ir paverčiau atskira spintele,“ – apie pirmąjį kūrybinį džiaugsmą pasakoja Vainora. Tai buvo akimirka, kai ji suprato, jog daiktą galima ne tik atnaujinti, bet ir perkurti: „Tai buvo pirmas momentas, kai pajutau kūrybinį džiaugsmą — ne tik atnaujinti, bet ir perkurti daikto paskirtį.“
Magiška „Prieš ir Po“ galia
Šiandien Vainoros ir jos komandos darbų grafikas užpildytas, o motyvaciją palaiko konkretūs, apčiuopiami rezultatai. Pasak pašnekovės, didžiausias variklis yra matomas pokytis.
„Labiausiai iki šiol motyvuoja tas aiškus „prieš ir po“ pokytis,“ – sako „Senas Stalas“ įkūrėja. Jos teigimu, klientams tai suteikia galimybę atsinaujinti namus be didžiulio statybinio chaoso: „Dažnai per kelias dienas klientai jau gali džiaugtis atnaujinta virtuve be griovimo, dulkių ir didelių išlaidų.“
Be estetinio pasitenkinimo, Vainorai itin svarbus ir gilesnis, vertybinis veiklos aspektas. „Taip pat man labai svarbus tvarumo aspektas — realiai matau, kiek baldų buvo išgelbėta nuo išmetimo. Tai suteikia veiklai prasmės,“ – teigia ji, pabrėždama, kad kiekviena atnaujinta spintelė yra mažas laimėjimas prieš besaikį vartojimą.
Kodėl grįžtame prie senų baldų?
Ilgą laiką visuomenėje vyravo nuostata, kad senas daiktas yra bevertis. Tačiau V. Blaškevičiūtė pastebi ryškų lūžį žmonių sąmonėje.
„Pradžioje dažnai girdėdavau, kad jei baldas senas — geriau jį išmesti ir pirkti naują. Dabar žmonės jau turi daugiau patirties ir dalis jų yra nusivylę naujų baldų kokybe,“ – rinkos tendencijas komentuoja ekspertė. Ypač tai pastebima virtuvės baldų sektoriuje, kur nauja plokštė nebūtinai reiškia ilgaamžiškumą.
Visgi, kodėl dalis žmonių vis dar renkasi pirkti naują? Vainora mano, kad tai dažnai lemia nežinojimas arba baimė. „Dažnai dėl nežinojimo arba abejonių dėl rezultato ir ilgaamžiškumo. Tai suprantama,“ – sako ji. Tačiau specialistė pabrėžia, kad atnaujinimas yra idealus sprendimas tiems, kuriems tinka esamas išplanavimas, bet erzina pasenęs vaizdas. „Net ir senose virtuvėse galime pritaikyti šiuolaikinius sprendimus — pavyzdžiui, integruoti indaplovę į esamą spintelę,“ – priduria ji.
Estetika nugali istoriją
Nors „restauravimas“ dažnai asocijuojasi su antikvarinėmis vertybėmis, Vainoros klientų poreikiai kur kas pragmatiškesni. Paklausta, kas svarbiau – funkcija, estetika ar istorija, ji nedvejoja.
„Pirmoje vietoje — estetika. Nors baldas yra naudojamas daiktas, realybėje žmones dažniausiai labiausiai vargina jo vaizdas — pasenusios spalvos, nebemadingas stilius,“ – aiškina V. Blaškevičiūtė.
Didžioji dalis „Senas Stalas“ projektų – tai 15–20 metų senumo virtuvės. „Jos dažniausiai vertinamos dėl konstrukcijos, o ne dėl istorinės reikšmės,“ – teigia Vainora. Klientai dažniausiai kreipiasi vedini praktinių sumetimų: „Dažniausiai tai žmonės, kurių virtuvė ar baldai buvo įrengti prieš 15–20 metų, arba naujai įsigiję būstą ir nenorintys iš karto didelio remonto.“
Nors ekologinis sąmoningumas auga, jis vis dar retai būna pagrindinė priežastis. „Dažniau dėl praktinių priežasčių — jie nenori pilno remonto, bet nori gero vizualinio rezultato,“ – atvirauja meistrė, tačiau priduria, kad ekologinis motyvas vis dažniau pasirodo, kai žmonės nori išsaugoti kokybišką daiktą.
Mitai apie dažus ir darbo realybė
Viena didžiausių kliūčių, su kuria susiduria baldų atnaujintojai – įsišakniję mitai apie dažytų paviršių patvarumą.
„Dažniausiai žmonės bijo, kad dažai greitai nusitrins ar nukentės nuo vandens. Ypač kalbant apie virtuvę,“ – pasakoja Vainora. Tačiau ji skuba raminti skeptikus: „Iš tikrųjų labiausiai paviršių veikia mechaniniai pažeidimai ir naudojimo intensyvumas. Tinkamai paruošus paviršių ir naudojant kokybiškas medžiagas, danga laikosi tikrai patikimai.“
Nors iš šono ši veikla gali atrodyti romantiškai kūrybiška, realybė reikalauja daug jėgų. Vainora neslepia, kad tai yra ir fizinis, ir emocinis iššūkis.
„Tai fiziškai sunkus darbas. Be to, procesas komandinis — dalyvauja dažykla, montuotojai, kiti specialistai,“ – darbo užkulisius atskleidžia ji. Atsakomybė prieš klientą taip pat didelė: „Kadangi tai paslaugų verslas, atsakomybė didelė ir kelia emocinę įtampą. Bet kartu tai labai augina.“
Ateities vizija ir žinutė vartotojams
Ši veikla Vainorai tapo daugiau nei darbu – tai asmeninio augimo kelias. „Ji davė profesinį išsipildymą — hobį paverčiau verslu. <…> Žinojimas, kad padedu sutaupyti ir kartu mažinti atliekas, suteikia prasmės,“ – sako ji.
Žvelgdama į ateitį po 5–10 metų, V. Blaškevičiūtė mato save ne tik kaip verslininkę, bet ir kaip kūrėją. „Norėčiau turėti stiprią, patikimą komandą, kad dauguma procesų vyktų be mano kasdienio įsikišimo,“ – planuoja ji, tačiau teptuko padėti neketina: „Juokauju, kad tikslas — nebedirbti, bet iš tiesų vis tiek dažyčiau, nes tai mano kūrybinis poilsis.“ Jos svajonėse – daugiau nestandartinių projektų, tokių kaip kemperio atnaujinimas.
Baigdama pokalbį, „Senas Stalas“ įkūrėja siunčia stiprią žinutę visiems, kurie ruošiasi išmesti seną komodą ar spintelę.
„Beveik visi baldai yra verti antro šanso. Jei jie nebetinka jūsų namuose ar funkcijai — neskubėkite išmesti,“ – ragina Vainora. Jos patarimas paprastas, bet keičiantis požiūrį: „Įdėkite skelbimą, atiduokite, parduokite — tikrai atsiras žmonių, kuriems jie bus reikalingi… Daiktų gyvenimą dažnai galima pratęsti daug ilgiau, nei manome.“
