Europos Sąjungos jūrų politika atsidūrė kryžkelėje. Ambicingas tarptautinis įsipareigojimas iki 2030 metų apsaugoti 30 procentų sausumos ir 30 procentų jūrų teritorijų – vadinamasis 30 × 30 tikslas – šiandien susiduria su realybės išbandymais. Nors skaičiai atrodo aiškūs, jų įgyvendinimas, ypač jūrų apsaugos srityje, kelia vis daugiau abejonių tiek aplinkosaugininkams, tiek patiems Europos Komisijos atstovams.
30 × 30 tikslas įtvirtintas 2022 metais pagal United Nations globojamą Convention on Biological Diversity Kunmingo–Monrealio pasaulinį biologinės įvairovės susitarimą. Jo esmė – iki 2030-ųjų teisiškai apsaugoti bent trečdalį planetos sausumos ir jūrų teritorijų, iš kurių dalis turėtų būti griežtos apsaugos zonos, kur žmogaus veikla būtų minimaliai leidžiama arba visiškai draudžiama. Mokslininkų vertinimu, būtent tokio masto apsauga laikoma kritine riba, leidžiančia stabdyti biologinės įvairovės nykimą ir atkurti natūralius ekosistemų procesus.
European Union šį įsipareigojimą perkėlė į savo biologinės įvairovės strategiją iki 2030 metų. Dokumentuose numatyta, kad 30 procentų ES jūrų teritorijų turi tapti saugomomis, o bent 10 procentų – griežtai saugomomis. Tačiau praktika rodo, kad formali apsauga nebūtinai reiškia realius ribojimus. Dalis jūrų saugomų teritorijų leidžia intensyvią žvejybą ar kitą pramoninę veiklą, todėl jų ekologinė vertė lieka ribota. Būtent ši spraga ir tampa pagrindine kritikos ašimi.
Kaip rašo Euronews, Europos Komisijos pareigūnai jau nebėra „tokie optimistiški“ dėl galimybės laiku pasiekti 30 × 30 jūrų tikslus. Artėjant 2030-iesiems, tampa akivaizdu, kad vien deklaracijų nepakanka – būtini stipresni teisiniai instrumentai ir veiksmingesnė kontrolė. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama galimam naujam teisės aktui – vadinamajam „Ocean Act“, kuris turėtų sistemiškai sujungti jūrų apsaugos, žuvininkystės, saugumo ir mėlynosios ekonomikos politiką.
Numatoma, kad „Ocean Act“ galėtų tapti analogišku žingsniu tam, kuo klimato srityje tapo ES klimato teisė – aukšto lygio, privalomu ir horizontaliai taikomu reglamentu. Aplinkosaugos organizacijos tikisi, kad naujasis teisės aktas ne tik pakartotų 30 × 30 tikslus, bet ir įtvirtintų aiškius įgyvendinimo mechanizmus, griežtesnę priežiūrą bei sankcijas už neveiklumą.
Situaciją komplikuoja ir žuvininkystės sektoriaus realijos. Daugelyje regionų žvejybos bendruomenės sensta, jaunimo įsitraukimas mažėja, o perteklinės žvejybos problema išlieka aktuali. Tuo pat metu ES siekia suderinti ekologinius tikslus su ekonominiu gyvybingumu – užduotis, kuri reikalauja politinio balanso ir socialinio jautrumo. Be to, jūrų politika šiandien apima ne tik biologinę įvairovę, bet ir infrastruktūros apsaugą, energetikos projektus bei geopolitinio saugumo klausimus.
Todėl diskusija apie 30 × 30 Europoje jau seniai peržengė vien simbolinio skaičiaus ribas. Tai tapo testu, ar ES geba iš deklaratyvios aplinkosaugos pereiti prie struktūriškai veikiančios sistemos. Jei „Ocean Act“ taps tvirtu, privalomu ir aiškiai įgyvendinamu teisės aktu, jis gali sustiprinti realią jūrų apsaugą ir suteikti naują impulsą siekiant 30 × 30 tikslų. Jei ne – ambicingas skaičius gali likti politine aspiracija, o ne faktiniu ekologiniu lūžiu.
Artimiausi metai parodys, ar Europa pasirengusi iš esmės pertvarkyti savo santykį su jūra – nuo eksploatacijos prie atkūrimo. 30 × 30 tikslas suteikė kryptį. Dabar sprendžiamas klausimas, ar bus sukurti pakankamai stiprūs instrumentai jai pasiekti.
