Ne paslaptis, kad tvarumas šiandien yra viena aktualiausių architektūros temų – pastatai ir statybos atsakingi už 38 % visų su energija susijusių CO₂ emisijų. Įgyvendinti tvarumo standartus nėra paprasta – tai reikalauja laiko, planavimo ir kūrybiškų sprendimų. Vis dėlto Lietuvos architektų patirtis su Lietuvos mokyklomis padėjo sėkmingai pritaikyti šiuos principus ir Bučos mokyklos projektui.
Pasak „2L Architects & Engineers“ architektės Giedrės Kličienės, ateities architektūra vis labiau krypsta į medžiagų pernaudojimą, atnaujinimą ir renovaciją, o ne griovimą.
„Turim patirties su mokyklomis. Buvo idėja jau įgyvendintą projektą adaptuoti, bet mes buvome labai prieš. Mokykla turi būti unikali“, – sako G. Kličienė.
Tvarumo pamokos iš Lietuvos
Pasak pašnekovės, Lietuva turi tvirtą bazę energinio efektyvumo srityje – A++ energinė klasė tapo savaime suprantamu naujų pastatų standartu. Be to, vis dažniau integruojami ir tarptautiniai tvarumo sertifikatai – BREEAM, LEED bei kiti, kurie ne tik padeda optimizuoti eksploatacijos išlaidas, bet ir gerina darbuotojų gerovę bei sveikatą.
Vis dėlto, ji pažymi, kad Ukrainoje energetinės normos reikalavimai yra daug žemesni nei Lietuvoje, o šalyje nėra įpročio projektuoti tokius pastatus. Todėl iššūkiai dirbant prie Buča mokyklos prasidėjo dar nuo teisės aktų. Vis dėlto, architektai siekė pritaikyti tvarumo standartus, kurie pas mus jau tapo kasdienybe.
„Galiojantys teisės aktai ir projektavimo normos nepalankios tokiems, mums jau įprastiems, reikalavimams, tad reikia susiderinti ar net pakeisti labai daug dalykų. Tačiau ta priešprieša po truputėlį nyksta. Žingsnis po žingsnio mes įveikėme sunkumus, bet dar matom, kad mūsų laukia ilgas kelias”, – sako G. Kličienė.
Be teisinių iššūkių, komanda susiduria ir su labai žemiškomis kliūtimis. Kelionės į Ukrainą nėra lengvos – trunka parą, tenka kirsti sieną, dirbti sudėtingomis sąlygomis. Tačiau architektų komanda ne tik projektuoja, bet ir fiziškai prisideda prie statybos darbų.
Šiuo metu Bučoje statoma vadinamoji „Miško klasė“ – nedidelė, apie 70 m² erdvė su šiltnamiu. Jos tikslas – sumažinti apkrovą esamoms mokykloms, kurios dirba pamainomis.
„Tai mažas, bet labai svarbus projektas – jis kuriamas kartu su vaikais, mokytojais ir vietos bendruomene“, – sako architektė.
Statybose dalyvavo apie 20 savanorių ir 70 Bučos bendruomenės narių – vaikai, tėvai, mokytojai, kaimynai.
„Vaikai kartu su suaugusiais įrengė pakeltas lysves, kompostavimo dėžes, net vabalų viešbutį. Norėjome, kad jie jaustų savininkiškumą – kai pats kuri, saugai ir vertini daugiau“, – pasakoja ji.
Mokyklos Lietuvoje – įkvėpimas pasauliniu mastu
Bučos mokyklos projektas neseniai pelnė specialų pagyrimą 9-ajame UNECE tarptautiniame PPP forume Belgrade, įvertintas už tvarumą ir galimybę būti pritaikytam kitose šalyse.
„Mokykla yra unikalus produktas – jos neįmanoma paprastai perkelti, adaptuoti ar „pastatyti“ kitoje vietoje. Todėl šį modelį taikome labiau kaip patirties perteikimą, o ne kaip paties pastato perkėlimą,“ – teigia G. Kličienė.
Kaip pašnekovė pasakojo „Teamhood“ tinklalaidėje, projektas gimė iš Kauno rajonų mokyklų – Mastaičių, Kačerginės ir Zapyškio – patirties, kurios irgi buvo įvertintos tarptautiniame PPP forume.
„Auditorija labai palaikė – tiek Bučos projektą, tiek patį mokyklos modelį. Po pristatymo priėjo daug dalyvių – dėkojo, palaikė, net paaukojo konferencijos metu“, – pasakoja ji.
Forumo auditorijoje dažniausiai pristatomi milžiniški infrastruktūros projektai – Eurazijos tunelis ar vandenilio gamyklos Skandinavijoje, todėl Bučos mokykla tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kad tvarumas gali reikšti ir žmonių, ir šalių atstatymą.
„Ypatingai skiriame dėmesį procesams su kuo didesniu bendruomenės įtraukimu. Nuo to prasideda mokyklos projektavimas. Vėliau, jau turint aiškią programą, pritaikome jau žinomus mums sprendimus – pradedant nuo logiškos funkcijos išdėliojimo, klasių dydžio ir baigiant tipiniais konstrukcijų sprendimais, apdailos medžiagomis ir panašiai,“ – prideda G. Kličienė.
Energetinis efektyvumas didina kaštus
Pasak G. Kličienės, nors visuose architektūros forumuose tvarumas yra pagrindinė tema, bet kol kas tokie sprendimai ilgina tiek projektavimo, tiek statybos procesus ir didina jų kaštus.
„Tvarūs projektai reikalauja daugiau planavimo. Tačiau nors planavimo procesas pailgėja, ilgalaikėje perspektyvoje tvarūs sprendimai atsiperka – mažesni eksploatacijos kaštai, geresnė pastatų kokybė, komfortiškesnė darbo aplinka“, – teigia ji.
Šiuo metu tvarūs sprendimai nėra pigūs, bet žmonės vis dažniau pasirenka investuoti į ateitį. Tiesa, kol kas trūksta ilgalaikių pavyzdžių – Lietuvoje dar nėra daug 20 metų senumo tvarių pastatų, kad būtų realiai įvertinti jų naudą.
Tačiau tendencijos aiškios – CO₂ emisijų skaičiavimas, medžiagų pernaudojimas, skaitmenizuotas projektavimas – visa tai tampa naujuoju standartiniu projektavimo pagrindu.
„Kaip ir energinis efektyvumas, kuris šiandien jau yra privalomas, taip ir CO₂ emisijų skaičiavimas netrukus taps būtina kiekvieno projekto dalimi,“ – prognozuoja ji.
Pašnekovė prideda, kad tvarumo tendencija tik stiprės. Ateityje architektūros praktika bus dar labiau orientuota į energijos vartojimo efektyvumą pastatytoje aplinkoje, medžiagų pernaudojimą, atnaijinimą, renovaciją – atgaivinimas, o ne griovimas.
Nuotraukos ir pranešimo šaltinis: Eylean, UAB
