Kaip žmogaus veikla keičia Lietuvos gyvūnų buveines: gamtininko įžvalgos
Žmogaus veikla – nuo intensyvaus miškų kirtimo iki urbanizacijos ir žemės ūkio plėtros – kasmet vis labiau pertvarko Lietuvos kraštovaizdį. Tai neišvengiamai keičia ir laukinių gyvūnų gyvenimo sąlygas. Gamtininkas Marius Čepulis sako tiesiai: „Rūšys, kurios geba prisitaikyti, išlieka. Tos, kurios yra nišinės ir jautrios buveinių pokyčiams, nyksta.“
Jo teigimu, vienas iš svarbiausių išlikimo veiksnių šiandien yra būtent lankstumas. Gyvūnai, galintys maitintis įvairiais šaltiniais, gyventi šalia žmogaus ar keisti įpročius, prisitaiko greičiausiai. Tuo tarpu rūšys, kurioms reikia labai specifinių buveinių, traukiasi sparčiausiai.
Miškų kirtimai ir urbanizacija: kas praranda savo namus?
Pasak M. Čepulio, didžiausią žalą daro ne vien konkreti žmogaus veikla, o visuma: buveinių skylėjimas, jų degradavimas ir naikinimas.
„Jeigu mes naikinam jų buveines – nyksta ir rūšys“, – konstatuoja gamtininkas.
Tai ypač ryšku pievų ekosistemose. Lietuvoje pievos mažėja dešimtmečiais, o kartu su jomis – ir ištisos rūšių bendrijos. Pievų paukščiai, smulkūs stuburiniai, daugelis apdulkintojų tiesiog netenka erdvių, kur gali maitintis ir daugintis. Atvirose vietose gyvenančių paukščių populiacijos per 20 metų sumažėjo net apie 20 proc. Tai – tiesioginė žmogaus veiklos pasekmė.
Kas prisitaiko prie žmogaus aplinkos?
Dalis Lietuvos laukinių gyvūnų ne tik susitaiko su žmogaus kaimynyste, bet ir aktyviai ja naudojasi. Gamtininkas M. Čepulis atkreipia dėmesį, kad gebėjimas pasinaudoti naujomis maisto ir slėptuvių galimybėmis yra lemiamas veiksnys. Lapių atvejis – geriausias to pavyzdys. Šie plėšrūnai įsisavino miestus ir gyvenvietes, nes čia randa patogią aplinką: lengviau prieinamo maisto atliekas, šiltesnes ir saugesnes slėptuves, mažiau natūralių konkurentų. Panašiai elgiasi ir karvelis keršulis. Iš anksčiau retos, žmogaus vengusios rūšies jis tapo visiškai įprastu miesto paukščiu, kurį šiandien galima sutikti bet kuriame parke ar kieme. Miesto struktūra, pastatai ir žmonių sukurtos nišos šiai rūšiai suteikia stabilų pagrindą daugintis ir plėstis.
Tarp žinduolių išskirtinis pavyzdys yra barsukai. Šių gyvūnų anksčiau buvo nedaug, tačiau dabar jų populiacija pastebimai didėja, o gyvenimo būdas sparčiai kinta. Čepulis pabrėžia, kad barsukai šiandien prisitaikė tiek, jog dalis jų įsikuria po žemės ūkio pastatais ar kitose žmogaus suformuotose konstrukcijose, kas seniau buvo neįsivaizduojama. Tai rodo, kad gyvūnai, gebantys pakeisti savo elgseną, pasirinkti naujas buveines ir priimti žmogaus aplinkos diktuojamas sąlygas, tampa stipresniais konkurentais ekosistemoje. Tokios rūšys ne tik išlieka, bet ir plečiasi ten, kur jautresnės rūšys traukiasi dėl buveinių nykimo ar žmogaus poveikio intensyvėjimo.
Kas nyksta greičiausiai?
Greta rūšių, kurios sėkmingai prisitaiko prie žmogaus kaimynystės, yra ir itin jautrių gyvūnų grupių, patiriančių nuolatinį spaudimą. Vienos pažeidžiamiausių yra laukinės ir pavienės bitės. Joms būtinos natūralios pievos, žydinti augalija ir specifinės lizdavietės – viskas, kas sparčiai nyksta dėl intensyvaus žemės ūkio, pesticidų naudojimo ir buveinių fragmentacijos. Marius Čepulis pabrėžia, kad šių rūšių nykimas vyksta „pakankamai smarkiai“, nes praradus buveines jos tiesiog neturi kur išlikti. Panašiai jautrūs ir kai kurie drugiai: daugumos jų vikšrai maitinasi tik labai konkrečiais augalais, tad nykstant natūralioms pievoms ir jų augalų įvairovei, dalis rūšių dingsta iš kraštovaizdžio. Tik tie drugiai, kurių lervos gali mitybai rinktis platesnį augalų spektrą, geba išlikti kintančioje aplinkoje.
Labiausiai pažeidžiamos ir atvirų buveinių paukščių rūšys. Šie paukščiai priklauso nuo tradicinių pievų, kurios Lietuvoje traukiasi dėl ankstyvo ir intensyvaus šienavimo, pievų užsodinimo miškais ar jų užaugimo krūmynais. Kai nyksta atviros erdvės, mažėja ir vietų perėti bei maitintis, todėl paukščių populiacijos sparčiai mažėja. Tai rodo, kad jautriausios rūšys yra tos, kurių gyvenimas susijęs su specifinėmis, žmogaus veiklai lengvai pažeidžiamomis buveinėmis – ir būtent jos šiandien atsiduria didžiausioje rizikoje.
Kai pagalba tampa žala: perdėto rūpinimosi kaina
Gamtininkas M. Čepulis pabrėžia, kad geranoriški žmonių veiksmai gamtoje ne visuomet duoda teigiamą rezultatą. Kartais, siekdami padėti vienai rūšiai, netyčia pakenkiame kitoms ir išbalansuojame natūralią ekosistemos struktūrą. Šią situaciją ypač aiškiai iliustruoja perdėta gandrų globa. Pastaraisiais dešimtmečiais žmonės gausiai kelia gandralizdžius, kuria papildomas konstrukcijas ir skiria daug dėmesio šiai paukščių rūšiai, todėl jos populiacija auga sparčiau nei natūraliai galėtų.
Kai gandrų tampa per daug, jie ima daryti tiesioginę neigiamą įtaką kitiems gyvūnams. Didėjant jų skaičiui mažėja smulkių stuburinių, nyksta driežai, mažėja vabzdžių populiacijos, o kiti paukščiai tampa spaudžiami ar išstumiami iš savo teritorijų. Tai klasikinis pavyzdys, kaip vienai rūšiai suteikta perteklinė parama gali iškreipti pusiausvyrą ir paskatinti nepageidaujamą grandininę reakciją visoje ekosistemoje.
Tokie atvejai primena, kokia jautri yra gamtos struktūra ir kaip svarbu suprasti visos ekosistemos kontekstą prieš imantis veiksmų. Net turėdami pačius geriausius ketinimus, žmonės gali netyčia padaryti žalos, todėl gamtininkai nuolat akcentuoja atsargumo principą: pagalba laukinei gamtai turi būti apgalvota, pagrįsta ir nepažeisti natūralių tarprūšinių santykių.
Ką galime padaryti mes? Gamtininko atsakymas – provokuojantis, bet aiškus
„Pagrindinė pagalba ir vienintelė – nesikišti į laukinę gamtą“, – teigia Marius Čepulis.
„Jei žmogus nesikištų, jokios pagalbos gamtai nereikėtų.“ Problema ta, kad šiuolaikinėje Lietuvoje neįmanoma visiškai nesikišti – žmogus užima didžiąją dalį teritorijos. Vis dėlto, yra būdų, kaip tą poveikį sumažinti.
Gamtininko Mariaus Čepulio teigimu, vienas svarbiausių žingsnių, siekiant išsaugoti jautriausias rūšis, yra mažinti intensyvų žemės ūkio poveikį. Pesticidai, mineralinės trąšos ir intensyvus dirvos dirbimas daro itin didelę žalą apdulkintojams, paukščiams ir dirvožemio organizmams. Tvaresni ūkininkavimo būdai – nuo ekologinio žemės ūkio iki pievų juostų palikimo – galėtų reikšmingai sumažinti spaudimą jautriausioms ekosistemos grandims. Tai yra viena didžiausių galimybių realiai stabilizuoti nykstančias populiacijas.
Kitas reikšmingas veiksnys – pievų ir atvirų buveinių išsaugojimas. Tradicinės pievos nyksta dėl ankstyvo šienavimo, apsodinimo miškais ar jų užaugimo krūmynais. Tačiau būtent šios atviros erdvės yra nepakeičiamos daugeliui paukščių, drugių ir apdulkintojų. Jei pievos būtų šienaujamos vėliau, paliekamos natūralesnės arba apsaugomos nuo suarimo, į jas greitai sugrįžtų biologinė įvairovė, o pažeidžiamiausios rūšys turėtų didesnę galimybę išlikti.
Pramonės įtaka taip pat reikšminga. Tarša, ypač vandens telkiniuose, tiesiogiai veikia žuvų, vabzdžių ir vandens paukščių populiacijas. Renkantis švaresnes, mažiau teršiančias pramonės šakas ir diegiant griežtesnes taršos kontrolės priemones, būtų galima sumažinti žalą visai maisto grandinei. M. Čepulis pabrėžia, kad švarios technologijos ir atsakingas verslas – ne tik ekonominis, bet ir ekologinis sprendimas.
Miškų tvarkymas – dar viena sritis, kurioje būtinas atsargumas. „Miškų kirsti turim kažkiek, bet saugomose teritorijose turime elgtis kitaip“, – sako gamtininkas. Tai reiškia mažesnį kirtimų intensyvumą jautresnėse vietovėse, išsaugojimą senų medynų ir didesnį dėmesį įvairovės palaikymui. Be to, svarbu mažiau kištis į pačių gyvūnų gyvenimą: nešerti laukinių žvėrių, nelankyti jautrių teritorijų per perėjimo laiką, nekelti nereikalingų lizdų. Šie, iš pirmo žvilgsnio paprasti sprendimai, gali būti stebėtinai veiksmingi, nes padeda gamtai funkcionuoti pagal natūralius jos dėsnius.
—
Lietuvos laukinė gamta šiandien gyvena žmogaus šešėlyje – ir tai negrįžtama realybė. Tačiau ši realybė gali būti švelnesnė, jei suprasime savo poveikį ir jį ribosime. Vienos rūšys, tokios kaip lapės, barsukai ar keršuliai, geba greitai prisitaikyti. Kitos – pavienės bitės, dalis drugelių ar pievų paukščiai – priklauso nuo mūsų gebėjimo išsaugoti jų natūralią aplinką.
Kaip sako gamtininkas Marius Čepulis, svarbiausia taisyklė paprasta: „Kuo mažiau kištis.“ Tai – ne tik gamtininko patarimas, bet ir tiksliausias gamtos išlikimo receptas šiandienos Lietuvoje.
