Lietuvoje atnaujinta medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo metodika žymi reikšmingą pokytį tiek ūkininkams, tiek bitininkams. Naujosios nuostatos ne tik tiksliau apibrėžia, kaip vertinama laukinių gyvūnų padaryta žala žemės ūkiui, bet ir pirmą kartą aiškiai numato kompensacijas už meškų padarytus nuostolius bitynams. Tai atsakas į pastaraisiais metais augantį stambiųjų plėšrūnų aktyvumą ir vis dažniau fiksuojamus jų konfliktus su žmogaus ūkine veikla.
Metodikos pakeitimus parengė Žemės ūkio ministerija kartu su Aplinkos ministerija, siekdamos sumažinti neaiškumus, kurie iki šiol kildavo vertinant laukinių gyvūnų padarytą žalą. Vienas svarbiausių tikslų – užtikrinti, kad kompensacijos atspindėtų realius nuostolius ir būtų skiriamos greičiau bei skaidriau.
Atnaujintoje metodikoje patikslinta, kaip vertinama žala daugiametėms pievoms ir ganykloms. Nustatyti aiškūs kriterijai, kada pažeistas plotas laikomas visiškai sunaikintu, o kada vertinama tik dalinė žala. Jei derlius sumažėja daugiau kaip 70 procentų, laikoma, kad sunaikintas visas plotas. Tais atvejais, kai pažeidimai išsidėstę taip, jog trukdo naudoti visą sklypą, žala skaičiuojama visam plotui, o ne tik atskiroms vietoms. Šios nuostatos svarbios ūkininkams, nes iki šiol būtent pievų ir ganyklų vertinimas dažnai keldavo ginčų.
Didžiausias ir daugiausia dėmesio sulaukęs pokytis – aiškiai įtvirtinta galimybė kompensuoti meškų padarytą žalą bitynams. Iki šiol tokie atvejai buvo vertinami fragmentiškai arba išvis nebuvo aiškios teisinės bazės, kaip nustatyti patirtus nuostolius. Nuo šiol bus kompensuojami ne tik sugadinti ar sunaikinti aviliai, bet ir prarastos bičių šeimos, kurios bitininkams reiškia tiesioginį ekonominį nuostolį ir ilgalaikes pasekmes ūkiui.
Šis sprendimas ypač aktualus regionuose, kur pastaruoju metu fiksuojamas didesnis rudųjų lokių aktyvumas. Bitininkystė Lietuvoje dažnai vystoma šalia miškų ar natūralių teritorijų, todėl susidūrimai su laukiniais gyvūnais tampa realia rizika. Aiškus kompensavimo mechanizmas ne tik sumažina finansinę naštą nukentėjusiems bitininkams, bet ir prisideda prie didesnės socialinės įtampos prevencijos tarp gamtos apsaugos ir ūkinės veiklos interesų.
Atnaujinta metodika rodo pastangas ieškoti pusiausvyros tarp biologinės įvairovės išsaugojimo ir žmogaus ekonominių interesų. Valstybės institucijos pripažįsta, kad laukinių gyvūnų grįžimas ir populiacijų augimas turi ne tik ekologinę, bet ir socialinę bei ekonominę kainą. Aiškesnės taisyklės ir numatytos kompensacijos gali tapti svarbiu žingsniu siekiant, kad sambūvis su laukine gamta būtų ne konflikto, o tvaraus sprendimo pavyzdys.
