Ukrainos saugumo tarnyba nuo pat plataus masto karo pradžios tapo viena svarbiausių institucijų, veikiančių ne tik fronto užnugaryje, bet ir pačiame hibridinio karo epicentre. Tai institucija, kurios darbas dažnai lieka nematomas, tačiau būtent jis lemia, ar valstybė sugeba apsaugoti savo vidinį stabilumą, strateginę informaciją ir piliečių saugumą. Ukrainos saugumo tarnyba šiandien yra ne tik klasikinė kontržvalgybos struktūra, bet ir aktyvus karo dalyvis.
Kaip skelbia Ukrainos pareigūnai, Ukrainos saugumo tarnyba karo sąlygomis iš esmės pakeitė savo veiklos mastą ir pobūdį. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į kontržvalgybą, sabotažo prevenciją, kolaborantų išaiškinimą bei kovą su Rusijos specialiųjų tarnybų tinklais šalies viduje. „Tai kova ne tik su ginklu, bet ir su informacija, baime bei infiltracija“, – pabrėžiama oficialiuose Ukrainos institucijų pranešimuose.
Kontržvalgyba, sabotažas ir informacinis karas
Ukrainos saugumo tarnyba karo metu tapo kertiniu skydlu, saugančiu valstybę nuo vidinių grėsmių. Kaip skelbiama viešuose pranešimuose, tarnyba nuolat vykdo operacijas, kurių metu sulaikomi asmenys, įtariami bendradarbiavimu su agresoriumi, perduodantys karinio pobūdžio informaciją ar prisidedantys prie diversijų infrastruktūros objektuose. Tokia veikla ypač svarbi energetikos, transporto ir ryšių sektoriuose, kurie yra pagrindiniai taikiniai hibridiniame kare.
Ne mažiau reikšminga Ukrainos saugumo tarnybos veiklos dalis – informacinis saugumas. Tarnyba identifikuoja ir neutralizuoja dezinformacijos kanalus, socialiniuose tinkluose platinamas priešiškas žinutes bei psichologines operacijas, kuriomis siekiama destabilizuoti visuomenę. Kaip pabrėžiama oficialiuose pareiškimuose, informacinis karas Ukrainai yra toks pat pavojingas kaip ir raketų smūgiai, nes jis nukreiptas į visuomenės valią priešintis.
Ukrainos saugumo tarnyba taip pat glaudžiai bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, keičiasi žvalgybine informacija ir stiprina bendras saugumo priemones. Šis bendradarbiavimas leidžia greičiau identifikuoti grėsmes ir efektyviau reaguoti į sudėtingas, greitai kintančias situacijas.
Šiandien Ukrainos saugumo tarnyba simbolizuoja modernią saugumo struktūrą, veikiančią nuolatinio spaudimo sąlygomis. Jos darbas primena, kad karas vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir institucijose, duomenų srautuose bei žmonių sąmonėje. Būtent šiame nematomame fronte sprendžiasi ilgalaikė Ukrainos valstybės ateitis.
Ukrainos saugumo tarnybos veikla karo sąlygomis vis dažniau siejama ne tik su kariniu ar politiniu saugumu, bet ir su tvarumo samprata plačiąja prasme. Tvarumas šiuo atveju reiškia valstybės gebėjimą išlikti, prisitaikyti ir funkcionuoti ilgą laiką net ir ekstremaliomis aplinkybėmis. Ukrainos saugumo tarnyba, saugodama kritinę infrastruktūrą, energetikos sistemas, vandens tiekimą ir ryšių tinklus, tiesiogiai prisideda prie socialinio ir ekonominio tvarumo, be kurio neįmanomas nei visuomenės stabilumas, nei pokario atsigavimas.
Kaip skelbiama oficialiuose pranešimuose, viena iš svarbiausių Ukrainos saugumo tarnybos užduočių yra sabotažo ir diversijų prevencija strateginiuose objektuose. Energetikos infrastruktūros apsauga turi tiesioginę sąsają su aplinkosauga ir klimato tikslais – išvengus avarijų, sprogimų ar tyčinių sugadinimų, sumažinama tarša, cheminių medžiagų nutekėjimo ir ekologinių katastrofų rizika. Taip saugoma ne tik valstybė, bet ir gamtinė aplinka, kurios atstatymas karo sąlygomis būtų ypač sudėtingas.
Tvarumas neatsiejamas ir nuo informacinės aplinkos stabilumo. Ukrainos saugumo tarnyba, kovodama su dezinformacija ir psichologinėmis operacijomis, saugo visuomenės pasitikėjimą institucijomis bei gebėjimą priimti racionalius sprendimus. Tai yra socialinio tvarumo pagrindas – visuomenė, kuri nėra nuolat veikiama panikos, melagingų naratyvų ar skaldančių žinučių, išlieka atsparesnė ilgalaikiam stresui ir krizėms. Kaip pabrėžiama institucijų komunikacijoje, informacinė higiena tampa tokia pat svarbi kaip fizinis saugumas.
Galiausiai Ukrainos saugumo tarnybos veikla kuria prielaidas tvariam pokario atsigavimui. Kuo efektyviau šiandien apsaugomos institucijos, infrastruktūra ir žmogiškasis kapitalas, tuo mažesnė bus aplinkos, ekonominė ir socialinė žala ateityje. Šiame kontekste saugumas tampa ne priešprieša tvarumui, o jo būtina sąlyga – be saugios aplinkos neįmanoma nei žalioji transformacija, nei ilgalaikė visuomenės gerovė.
