JAV politinėje darbotvarkėje vėl išryškėjo iškastinio kuro klausimas, kai prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė siekį išnaudoti Venesuelos naftos atsargas, argumentuodamas tai geopolitiniais ir ekonominiais interesais. Šie planai, pasirodę viešojoje erdvėje, iš karto sukėlė aštrią klimato aktyvistų, nevyriausybinių organizacijų ir dalies ekspertų reakciją, kurie tokį požiūrį įvardija kaip žingsnį atgal pasaulinėje kovoje su klimato kaita.
Venesuela turi didžiausias patvirtintas naftos atsargas pasaulyje, tačiau šis faktas ilgą laiką nebuvo jos ekonominės gerovės garantas. Šalies naftos sektorius dešimtmečius kentėjo nuo prasto valdymo, investicijų stokos, technologinio atsilikimo ir tarptautinių sankcijų. Todėl siūlymas atverti duris JAV kapitalui ir technologijoms pateikiamas kaip būdas atgaivinti gavybą ir stabilizuoti regiono energetikos rinkas. Vis dėlto kritikai pabrėžia, kad tokia strategija remiasi trumpalaikiu ekonominiu skaičiavimu, ignoruojančiu ilgalaikes klimato ir socialines pasekmes.
Aplinkosaugos organizacijos šiuos planus vadina „iškastiniu kuru paremtu konfliktu“, nes, jų vertinimu, nafta čia tampa ne tik ekonominiu ištekliumi, bet ir politinės įtakos įrankiu. Pasak jų, investicijos į naują ar atnaujintą naftos infrastruktūrą reiškia dar dešimtmečius trunkantį priklausomybės nuo iškastinio kuro laikotarpį, tuo metu, kai mokslininkai ragina sparčiai mažinti anglies dioksido emisijas. Ypač akcentuojama tai, kad didelė dalis Venesuelos naftos yra itin sunki, o jos išgavimas ir perdirbimas sukelia dar didesnį poveikį klimatui nei įprasta nafta.
Kritika kyla ne tik dėl aplinkosauginių aspektų, bet ir dėl demokratijos bei žmogaus teisių klausimų. Tarptautinės NVO primena, kad Venesuelos gamtos išteklių ateitis turėtų būti sprendžiama pačių šalies gyventojų, o ne tapti išorinių politinių ar ekonominių interesų objektu. Istorija rodo, kad „naftos sprendimai“, priimami be vietos visuomenės įtraukimo, dažnai gilina socialinę nelygybę ir politinį nestabilumą.
Šis ginčas atskleidžia platesnę pasaulinę dilemą. Viena vertus, energetinis saugumas ir geopolitinė įtaka išlieka svarbūs valstybių prioritetai. Kita vertus, klimato krizė reikalauja nuoseklaus ir principingo atsisakymo naujų iškastinio kuro projektų. Venesuelos atvejis tampa simboliniu pavyzdžiu, parodančiu, kaip lengvai klimato tikslai gali būti nustumiami į šalį, kai susikerta dideli ekonominiai interesai.
Kol kas lieka neaišku, ar šie planai virs konkrečiais politiniais sprendimais. Tačiau pats jų svarstymas jau dabar siunčia aiškią žinią tarptautinei bendruomenei: kova dėl klimato nėra tik technologinis ar aplinkosauginis klausimas. Tai – politinių pasirinkimų ir vertybių klausimas, kuriame kiekvienas sprendimas dėl naftos, dujų ar kitų iškastinių išteklių formuoja ne tik dabarties ekonomiką, bet ir ateities planetą.
