Žvejyba ant ledo kasmet pritraukia tūkstančius žvejų visoje Lietuvoje, tačiau kartu tai viena pavojingiausių žvejybos formų, reikalaujanti ypatingo atsargumo ir sąmoningumo. Kaip pabrėžia Aplinkos ministerija, prieš žengiant ant užšalusio vandens telkinio būtina įvertinti ne tik savo patirtį, bet ir realias gamtines sąlygas, nes net ir vizualiai tvirtas ledas gali būti klastingas.
Pagal oficialią informaciją, pateiktą Aplinkos ministerijos straipsnyje apie žvejybą ant ledo, saugiu laikomas ne plonesnis nei 7 centimetrų ledas vienam žmogui, o grupėms – dar storesnis. Tačiau klimato kaita ir dažni temperatūrų svyravimai reiškia, kad ledo storis gali būti nevienodas net tame pačiame vandens telkinyje. Dėl šios priežasties žvejams primenama, jog atsakomybė už savo saugumą tenka jiems patiems.
Saugumas ant ledo – ne rekomendacija, o pareiga
Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad kiekvienas žvejys ant ledo privalo turėti smaigus – tai gyvybiškai svarbi priemonė, galinti padėti išsigelbėti įlūžus. Taip pat rekomenduojama turėti virvę, ledo kirtiklį ir niekada neiti žvejoti vienam. Už šių reikalavimų nepaisymą numatyta administracinė atsakomybė – baudos gali siekti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų eurų.
Tačiau saugumas ant ledo neatsiejamas ir nuo gamtos apsaugos. Žvejojant žiemą ypač svarbu suprasti, kokios žuvų rūšys yra jautriausios trikdymui. Tai aktualu tiek kalbant apie lašišines žuvis, kurių apsauga ir žvejybos reglamentavimas išsamiai aptariamas straipsnyje apie tai, kad nuo sausio 1-osios vėl leidžiama žvejoti lašišines žuvis, tiek apie plėšriąsias rūšis.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – lydeka, kurios elgsena ir ekologinė reikšmė žiemą tampa ypač svarbi. Lydeka ne tik reguliuoja kitų žuvų populiacijas, bet ir atspindi vandens telkinio būklę, kaip analizuojama straipsnyje apie lydekas – gamtos pėdsakus vandenyje ir žvejų iššūkius.
Žvejyba ant ledo: taisyklės ant ledo ir po vandeniu
Žvejyba ant ledo nereiškia taisyklių sušvelninimo. Priešingai – žiemą itin svarbu laikytis nustatytų žuvų dydžių ir sugavimo normų. Netinkamo dydžio žuvų paėmimas daro ilgalaikę žalą ekosistemoms, ypač kai kalbama apie plėšrūnus. Būtent todėl žvejams nuolat primenama apie lydekos dydžio ekologinę svarbą ir galiojančias žvejybos taisykles.
2025 metais galiojančios nuostatos dar labiau akcentuoja atsakingą elgesį, o jų nesilaikymas gali lemti ne tik baudas, bet ir žvejybos teisės praradimą. Tai aiškiai išdėstyta straipsnyje apie lydekų žvejybos taisykles Lietuvoje 2025 metais, kuris tampa aktualus ir žvejojantiems ant ledo.
Visa tai papildo ir platesnis požiūris į kontrolę. Pastaraisiais metais Lietuvoje keičiamas pats požiūris į žvejybos priežiūrą – vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai ir švietimui. Tai atsispindi ir žuvininkystės kontrolės sistemos reformoje, kurios tikslas – skatinti tvarią žvejybą, o ne vien bausti pažeidėjus.
Žvejyba ant ledo – tai ne tik žiemos pramoga, bet ir rimtas išbandymas tiek žmogui, tiek gamtai. Laikantis Aplinkos ministerijos rekomendacijų, turint privalomą saugos įrangą ir gerbiant žuvų apsaugos taisykles, ši veikla gali būti saugi ir tvari. Priešingu atveju rizikuojama ne tik savo gyvybe, bet ir trapia Lietuvos vandens ekosistemų pusiausvyra.
Žvejyba ant ledo reikalauja ne tik patirties, bet ir griežto saugumo reikalavimų laikymosi. Kaip pabrėžia aplinkosauginės institucijos, žvejai, neturintys privalomų saugos priemonių – pirmiausia smaigų – arba žvejojantys ant nesaugaus, plonesnio nei 7 centimetrų storio ledo, gali būti įspėjami arba baudžiami piniginėmis baudomis nuo 10 iki 60 eurų. Šios nuobaudos nėra formalumas – jos skirtos atkreipti dėmesį į realias grėsmes gyvybei, kurios žiemos metu kasmet pasikartoja Lietuvos vandens telkiniuose.
Tačiau atsakomybė tuo nesibaigia. Poledinės žūklės mėgėjai taip pat privalo laikytis savivaldybių tarybų patvirtintų saugaus elgesio taisyklių, reglamentuojančių elgesį tiek paviršiniuose vandens telkiniuose, tiek ant jų ledo. Šių reikalavimų pažeidimas gali užtraukti kur kas griežtesnes sankcijas – baudas nuo 100 iki 300 eurų, o pakartotinis nusižengimas, kaip teigiama savivaldybių tarybų patvirtintų saugaus elgesio paviršinių vandens telkinių vandenyje ir ant paviršinių vandens telkinių ledo taisyklėse, gali kainuoti nuo 300 iki 900 eurų. Tai aiškus signalas, kad neatsakingas elgesys ant ledo vertinamas kaip rimtas visuomenės saugumo pažeidimas.
Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad saugus elgesys prasideda dar prieš žengiant ant ledo. Ledas, galintis išlaikyti vieną žmogų, turi būti storesnis nei 7 centimetrai, o grupėms – ne plonesnis nei 12 centimetrų. Net ir esant tokiam storiui, svarbu laikytis atstumų: jei ledu, kurio storis 12 centimetrų ar mažiau, juda keli žmonės, tarp jų turi būti ne mažesnis nei 5 metrų atstumas, kad svoris būtų paskirstytas tolygiau.
Taip pat rekomenduojama judėti tik jau pramintais takais, vengti vienišų išėjimų ant ledo, ypač tamsiu paros metu. Ledo stiprumui tikrinti patariama naudoti lazdą arba peikeną – jei smūgio vietoje pasirodo vanduo, tai aiškus ženklas, kad reikia nedelsiant grįžti į krantą. Judant ledu patariama eiti čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo paviršiaus, taip sumažinant spaudimą viename taške.
Ypatingas dėmesys skiriamas situacijoms, kai žmogus įlūžta. Tokiu atveju svarbiausia – nepanikuoti ir nebandyti staigiai kabintis už ledo krašto, kuris gali lūžti. Rekomenduojama bandyti „užplaukti ant ledo“, laikantis vandens paviršiuje ir slenkant link tvirtesnio ledo. Išlipus ant ledo būtina kuo plačiau paskirstyti kūno svorį – ridentis ar šliaužti ta kryptimi, iš kurios buvo atėta, ir tik pasiekus krantą stotis ant kojų.
Pastebėjus įlūžusį žmogų, pabrėžiama, kad gelbėtojas neturėtų rizikuoti savo gyvybe. Prie eketės bėgti pavojinga, nes ledas toje vietoje jau yra silpnas. Tokiais atvejais būtina nedelsiant skambinti skubios pagalbos numeriu 112 ir, jei įmanoma, iš saugaus atstumo mesti ar ištiesti pagalbinę priemonę – virvę, lazdą ar kitą daiktą, į kurį skęstantysis galėtų įsikibti.
Ištraukus žmogų į krantą, svarbiausia kuo greičiau įvertinti jo būklę. Jei reikia, pradedami gaivinimo veiksmai, žmogus perkeliamas į šiltą aplinką, nuvilkami šlapi drabužiai, užklojama šiltais apklotais. Esant hipotermijos požymiams, šiluma turi būti suteikiama palaipsniui, vengiant staigių veiksmų – ypač svarbu neduoti alkoholio ir netrinti odos, kad nebūtų pabloginta būklė.
Visa tai dar kartą primena, kad žvejyba ant ledo – ne tik laisvalaikis, bet ir rimtas išbandymas, reikalaujantis žinių, pasiruošimo ir atsakomybės. Taisyklių laikymasis saugo ne tik pačius žvejus, bet ir gelbėtojus, kurie kasmet rizikuoja savo gyvybe gelbėdami neatsakingai ant ledo atsidūrusius žmones.
