Pastaraisiais metais kovos su klimato kaita politika tapo viena svarbiausių viešojo diskurso dalių daugelyje pasaulio šalių. Tačiau naujas mokslinis tyrimas atskleidžia paradoksą: kai kurių politikų mėgstamos „priverstinės“ priemonės – tokios kaip draudimai arba griežti apribojimai – gali sumažinti visuomenės norą tausoti aplinką ir netgi paskatinti politinę reakciją prieš pačią klimato politiką.
Tyrimas, paskelbtas žurnale Nature Sustainability, rodo, kad klimato politikos dizainas dažnai lemia ne tik jos efektyvumą, bet ir visuomenės norą bendradarbiauti. Remiantis šiuo tyrimu, priemonės, kurios iš esmės siekia priversti žmones keisti gyvenimo būdą – pavyzdžiui, uždrausti automobilių važinėjimą miesto centruose ar apriboti termostato nustatymus – gali sukelti nepageidaujamą efektą: netgi sąmoningai „žaliems“ gyventojams jos gali sukelti pasipriešinimą ir nusivylimą.
Tyrėjai apklausė daugiau nei 3 000 šalies gyventojų Vokietijoje, kuriose ekspertai pastebėjo stiprų neigiamą atsaką į obligacines priemones. Net tie žmonės, kurie prisipažino rūpinantys klimato kaita, dažnai vertino tokias politikos priemones kaip asmeninių laisvių ribojimą. Įdomu tai, kad tokio atmetimo lygis buvo net 52 procentais didesnis nei atsakas į su COVID-19 susijusias kontrolės priemones, tokias kaip privalomi skiepai ar kaukių dėvėjimas.
Vienas iš tyrimo autorių, ekonomistas Samas Bowlesas iš Santa Fe instituto, pažymi, kad nors kartais „mandatai“ gali padėti peržengti tam tikrą slenkstį ar pasiekti reformų tašką, jie visada turi kainą. Pasak jo, neigiamos pasekmės visuomet turi būti vertinamos ne mažiau atidžiai nei galimi teigiami rezultatai, nes žmonių vertybės ir elgesys yra trapūs ir gali būti lengvai paveikti netinkamai suformuluotų taisyklių.
Analogišką nuomonę reiškia ir kiti elgesio ekonomikos ekspertai, kurie atkreipia dėmesį į fundamentalią problemą: visuomenė dažnai vertina asmens laisvės ribojimus kaip „kontrolę“, net jei jų tikslas yra visuomenės gerovė ar klimato gerinimas. Tai gali sukelti politinę reakciją – ne tik prieš konkrečią priemonę, bet ir prieš plačias klimato politikos programas ar jas palaikančias jėgas.
Vokietijos patirtis šiuo klausimu yra ryškus pavyzdys. 2023 metais tuometinė šalies vyriausybė siekė spartinti perėjimą nuo iškastinio kuro šildymo sistemų prie šilumos siurblių. Nors politika numatė išimtis ir subsidijas, o jos tikslas – sumažinti išmetamų teršalų kiekį, oponentai greitai sureagavo ir pavadino ją „šildymo kūju“. Ši simbolinė diskusija tapo politiniu ginču, kuris prisidėjo prie vyriausybės populiarumo praradimo ir naujos valdžios bandymų šią politiką atšaukti.
Tokių pavyzdžių analizė rodo, kad politikai ir sprendimų priėmėjai turi būti itin atsargūs, kai kalba eina apie klimato politikos formavimą. Griežtų ribojimų įvedimas gali ne tik paveikti elgesį trumpuoju laikotarpiu, bet ir gilinti nepasitikėjimą institucijomis ar net skatinti priešpriešą tarp politikos ir visuomenės, net ten, kur iš pradžių buvo palankus požiūris.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad geresni rezultatai dažnai pasiekiami ne per prievartą, bet per motyvuojančias priemones – pavyzdžiui, skatinimą, subsidijas ar viešąsias investicijas, kurios padaro žalesnius pasirinkimus lengviau prieinamus ir patrauklesnius. Toks požiūris leidžia žmonėms išlaikyti jausmą, kad jų sprendimai kyla iš jų pačių pasirinkimo, o ne iš priverstinių taisyklių.
Galutinis tyrimo pranešimas rodo, kad klimato politika turi būti ne tik ambicinga, bet ir išmaniai suformuluota. Vertinant žmonių vertybes, socialinį kontekstą ir galimą psichologinį atsaką į taisyklių įvedimą, galima suformuoti priemones, kurios ne tik mažina taršą ar skatina taupyti išteklius, bet ir išlaiko plačią visuomenės paramą. Tokiu būdu kuriami sprendimai, orientuoti ne tik į aplinką, bet ir į socialinį teisingumą bei pasitikėjimą institucijomis – o tai, anot tyrėjų, ilgainiui yra dar svarbiau nei bet koks griežtas draudimas.
Šaltinis: Nature Sustainability
