Sodas gali būti ne tik estetiškai suplanuota erdvė, bet ir gyvas, nuolat besikeičiantis pasakojimas apie žmogų, jo šeimą, vertybes ir kasdienybę. Kraštovaizdžio dizainerė, pedagogė ir sodininkė Jurgita Sėjūnaitė savo knygoje „Sodo kūrimo kelionė: idėjos, planai, patarimai“ kviečia atsisakyti griežtų taisyklių, nebebijoti klysti ir sodą kurti kaip procesą, o ne galutinį rezultatą. Ilgametė asmeninė patirtis, darbas su žmonėmis jų pačių soduose, atviri pokalbiai apie tai, kas iš tiesų veikia praktikoje, ir pagarba individualiems poreikiams leidžia autorei apie sodininkystę kalbėti ne kaip apie „teisingų sprendimų rinkinį“, bet kaip apie savęs pažinimo ir lėto, sąmoningo kūrimo kelią.
Kaip gimė mintis parašyti knygą “Sodo kūrimo kelionė: idėjos, planai, patarimai” ir kokį asmeninį ryšį jūs turite su sodininkyste bei aplinkos kūrimu?
Esu pedagogė, kraštovaizdžio dizainerė, sodininkė. Daug metų kuriu savo sodą, darau, perdarau. Įgijusi daugiau patirties supratau, kad tokių kaip aš, yra labai daug žmonių, vis ieškančių, bandančių. Jau nemažai metų mano sode vyksta “Atvirų vartų dienos”, kur žmonėms rodau savo sodo kūrimo istoriją, pasakoju, dalinuosi. Matau, kas žmonėms nesiseka, kas jiems svarbu ir aktualu. Daug metų kuruoju Facebooke bendraminčių grupę “Svajonių gėlyno ABC”. Taigi, pamačiusi, kad turiu, ką žmonėms papasakoti, 2020 m. nusprendžiau įrašyti pirmuosius savo seminarų įrašus skirtingomis temomis. Seminarai ypač populiarūs, nes priimtina kaina, galima žiūrėti bet kuriuo metu ir neribotą laiką. Pati turiu gausią šeimą, tad žinojau ir pasigedau tokio turinio, kuriam nereikėtų specialiai važiuoti į kitą Lietuvos galą ar jungtis sutartą valandą, gal kaip tik tuomet, kai namuose verdi vakarienę. Seminarus peržiūrėjo tūkstančiai žmonių, taigi, norėjosi viską reziumuoti knygoje, kuri būtų pas sodininką “po ranka”, kur vienoje vietoje būtų suklasifikuoti augalų sąrašai, patarimai. Taip gimė knyga “Sodo kūrimo kelionė“, skirta sodininkams, kurie nori patys įsirenginėti ir kurti savo sodą.
Knygoje derinami idėjos, planai ir praktiniai patarimai — kaip jums pavyko sujungti kūrybiškumą su funkciniu planavimu, kad tai būtų suprantama tiek pradedantiesiems, tiek labiau pažengusiems sodininkams?
Visų pirma, aš važiuoju žmones konsultuoti į jų sodus, tad labai daug dalykų matau ne vadovėliuose, o realybėje. Matau, ką daro ne visai tinkamai ir kaip būtų galima padaryti geriau. Per daugelį klaidų praėjau pati, tad puikiai žinau, kodėl žmonės renkasi vienus ar kitus sprendimus. Vadovėlių apie teorijas ir metodikas yra pilna, jie negimsta taip greitai ir jie nereaguoja taip greitai į naujoves, tad nuoširdžiai pasakius, teorija yra pasenusi. Nemėgstu moralizavimų, nurodinėjimų ir demagogijų, noriu, kad žmonės žinotų teorijos, bet praktiškai darytų taip, kaip jiems patinka. Visada kartoju, kad viešosios erdvės yra kuriamos kraštovaizdžio specialistų ir turi būti “teisingos”, edukuojančios, nukreipiančios, bet asmeniniame sode mes turime mažiau galvoti apie “kaip reikia”, o daugiau apie “man čia turi būti gera būti”. Be to, tyrimais įrodyta, kad sodas “gydo”, taigi, nors pati esu kraštovaizdžio dizainerė ir sodininkė, esu už tai, kad žmogus savo sodą kurtų pats: ilgai, su pasimėgavimu, su besikeičiančiu skoniu, galimybėmis, poreikiais. Noriu įtikinti žmones, kad daryti/perdaryti nėra blogai, mėgautis reikia ne tik rezultatu, bet ir procesu. Tad visiems linkiu pasileisti plaukus ir džiazuoti savo sode, o ne laikytis taisyklių ir bijoti suklysti ar kažkam neįtikti.
Ar galite papasakoti apie dažniausiai pasitaikančias klaidas, kurias daro savo sodą planuojantys žmonės, ir kaip jūsų knyga padeda jų išvengti?
Nemanau, kad žmonės savo sode gali daryti klaidas, jie daro taip, kaip jaučia, kaip jiems tuo metu atrodo, arba kaip jie kažkur matė/girdėjo. Aš žmonėms bandau parodyti, ne tai, kad “tu darai blogai”, o tai, kad darant taip arba kitaip, tau bus patogiau, pigiau, ekologiškiau, tvariau. Skatinu pabandyti, o pabandžius, gal ir visai patiks. Negalima visų žmonių “užtempti ant vieno taisyklių, klaidų kurpaliaus”. Mes visi esame skirtingi, mūsų poreikiai ir galimybės labai skiriasi. Taip, pasaulyje, matant klimato atšilimo rykštę, keičiasi želdinimo tendencijos, bet ne visi jas įsileidžia į savo sodus. Kai kuriems sodininkams bet koks mulčiavimas organika aplink augalus ar tankus augalų susodinimas, lapų neišgrėbimas iš gėlynų siejasi su “šabakštynais”. Arba gyvena šeima su močiute, kuriai privaloma tvarka viskas turi būti perkasta, lapai išrinkti, išpurenta ir išravėta. Tai, ką dabar daryti? Išvaryti močiutę iš namų? Ne, visada reikia ieškoti kompromisų ir nebijoti pabandyti naujovių. O pabandžius, gal visai patiks. Taigi, aš linkusi ne vardinti klaidas, o duoti žmonėms pasirinkimą.
Ar leidinyje aprašyti sodų planavimo procesai atspindi jūsų asmenines idėjas ar tai labiau subalansuotos metodikos iš profesionalios kraštovaizdžio dizaino patirties?
Knygoje aprašau ir teoriją, ir savo pačios patirtį, kas konkrečiai ir kodėl man pasiteisino ar nepasiteisino. Daug keliauju po Europos sodus, tad tai, ką perteikiu yra daugiasluoksnė, paremta ir užsienio, ir mūsų miestų, vadovėlių, literatūros ir asmeninė patirtis.
Ką patartumėte skaitytojui, kuris tik pradeda savo „sodo kelionę” – nuo ko verta pradėti, kokius pirmuosius žingsnius žengti planuojant savo erdvę?
Nuoširdžiai patariu neskubėti ir bent metus pagyventi sukant ratą aplink namus su arbatos puodeliu rankose, kad pajaustų, kur gera būti, kada tose vietose gera būti (vakare, ryte, žiemą, pavasarį), kur pučia vėjai/skersvėjai, kur pavasarį šilčiausia, kur užsilaiko vanduo, koks dirvožemis, kas auga aplinkui. Neskubant rašytis šeimos “norų sąrašą”, atmesti visas teorines taisykles, nebijoti jų laužyti, girdėti save, savo šeimos poreikius, kurti savo šeimos istoriją sode, o ne atkartoti dar vieną eilinį gėlyną. Gėlynai turėtų būti pats paskutinis žingsnis, lyg vyšnia ant torto. O labai dažnai atsikėlę į naują vietą, žmonės puola sodinti gėles. Patikėkite, ne jos padarys jūsų sodą jaukų, įdomų. Visų pirma išsinagrinėjame esminius savo vietos ypatumus, susigalvojame, ką norėsime veikti sode, kokios mūsų galimybės, poreikiai, o tada renkamės stilistiką ir visą kitą. Procesas tikrai ilgas ir labai individualus, tam prireikė 226 knygos puslapių, tad trumpai ir koncentruotai nesugebėsiu atsakyti.
